Verknės upė išteka iš Dzūkų aukštumos pietrytinės dalies. Jos versmės yra Galaverknio kaime, 141 m. Virš jūros lygio. Verknė įteka į Nemuną. Jos žiotys yra 40,6 m. virš jūros lygio, tada nuo versmės iki žiočių upė nusileidžia net 100,4 metrus. Upės ilgis 77,3 km., o plotis kinta nuo 2 m. ties ištakomis iki 30 m. ties žiotimis. Vidutinis Verknės gylis1,5 – 2,5 m., o giliausios vietos 4 m. yra ties Alešiškėmis ir Stakliškėmis. Nuo pat savo versmių upė yra vaizdinga, nemažai krantų yra pelkėti, tačiau jie yra labai mėgstami įvairių paukščių. Verknė pasižymi sraunia srove. Verknė nuo Vilkokšnio ežero iki Aukštadvario apie 15 km. iš jų apie 9 km. sudaro plaukimas septyniais ežerais ir ežerėliais. Upė tampa ramesnė. Maršrutas tinka mėgstantiems ramų, lėtą plaukimą, su pasimaudymais ežeruose arba tiesiog kam patinka poilsis gamtoje ar poilsis kaime. Atkarpa Aukštadvario apylinkėmis nepaprastai vaizdinga. Nuo Aukštadvario HE apie 3 km. ruožas miško su vagoje išvirtusiais medžiais, kyšančiais šiekštais, plaukimas pakankamai sudėtingas, ypač sausmečiu, reikalaujantis fizinių jėgų, nes dažnai tenka perkėlinėti baidares per išvartas. Toliau upė vingiuoja žemame slėnyje, tačiau srovė ir staigūs posūkiai neleis nuobodžiauti, suteiks daug netikėtumų ir džiaugsmo net tiems, kam patinka ekstremalūs žygiai.

Už Vydžionių upės slėnis tampa dar įdomesnis. Kairiajame krante, netoli upės, per kalveles, vingiuoja vieškelis, prie jo - Popsių kaimas. Jame įplūsta vienas gražiausių Verknės intakų – Vapsa. Dar už 1,5 km. į Verknės kilpelės galą įsilieja Lielelė – dešinysis intakas. Lielelė teka per Lieliaus ežerą. Plaukiant toliau pastebime tiltą, kuris mums pasako, kad atplaukėme į Gripiškių kaimo centrinę dalį. Gripiškės — senas kaimas, kurį garsino didelis vandens malūnas. Malūne, kurį sudarė keli pastatai, buvo net dveji valcai. Iš malūno išgabendavo ne tik miltus. Čia buvo karšiamos vilnos, gaminamas milas. Gripiškiečiai buvo geri sielinin­kai. Jie iš Gripiškių iki sekančio malūno Grikapėdyje plukdydavo rąstus, kalades, popiermalkes. Į abi puses nuo tilto bėga plentas. Plentas sujungė dvi gyvenvietes — Lielionis ir Vyšniūnus. Už 3 km. - Vyšniūnų gyvenvietė. Už Gripiškių tilto reikia plaukti atsargiai, nes upėje yra malū­no užtvankos liekanų. Iki Verknės žiočių lieka 32,5 km.

Akį vėl labiau traukia pietinis krantas. Jame, tuoj už Kalnų kaimelio, prasideda Kalnų miškas. Miške auga daug didžiulių ąžuolų. Šiauriniame krante (Verknės 30-ame km) pamatome Guostės žiotis, pro kurias tolumoje suboluoja Stakliškės.

Guostė (ilgis — 14,2 km.)savo kelią pradeda netoli Gedanonių kalno, Veršiuko ežere (38 ha). Ežeras tyvuliuoja 193 m aukštyje, o Verknės altitudė Guostės žiotyse — 77 m. Vadinasi, Guostė nukrenta net 116 m. Guostė, skubindamasi tarpukalvėmis, teka per du didokus ežerus — Gelužio (26 ha) ir Guostaus (74 ha), priartėja prie Stakliškių, aplenkia Stakliškių piliakalnį. Piliakalnis, respublikinės reikšmės archeologijos pa­minklas, yra 1,5 km į šiaurryčius nuo miestelio. Piliakalnis su įspūdingais įtvirtinimais stovi Guostės ir mažo upeliuko santa­koje.

Už 0,5 km nuo Guostės žiočių — Stakliškių—Butrimonių vieš­kelio tiltas. Kelios Stakliškių sodybos.

Įdomu, jog pro Stakliškes tekan­tis upelis, Alšios intakas, nuo seno vadinosi gražiu vardu — Me­duja.

Tuoj už Stakliškių tenka įveikti nemažai kliūčių. Plaukimą apsunkina nulinkusios medžių šakos ir dideli medžiai. Bet, gerai manevruojant baidarėmis trukdančią šaką ar prisispaudžiant prie pat kranto, kur yra „vartai", nereikia net išlipti iš baidarių.Kelti baidarės per lieptus nereikia, nes jie pakankamai aukšti. Nepastebimai nuvingiuojame papieviais 2 km 27-e km. pasiekiame Obelties žiotis.

Obeltis — kairysis intakas (ilgis — 17,1 km)

Iriamės tolyn. Kairėje pusėje mus lydi Gojaus miškas (801 ha). Jame žaliuoja ąžuolų galiūnų, yra I tūkstantmečio pilkapiai. Dešinėje stovi Pakrovų kaimo trobos. Pakrovų kaime, kuriame rastas akmens amžiaus laikus menantis akmeninis kirvis, įteka Alšia.

Alšia — ilgiausias Verknės intakas (ilgis — 38,3 km). Alšia teka per nemažą Alšios ežerą (47 ha), kuris vadinamas ir Pieštuvėnų ežeru. Alšios baseine yra daug senosios praeities gyvenimo paminklų. Noreikiškėse stūkso įdomus piliakalnis, yra trys dėmesio verti akmenys, archeologijos paminklai (vienas vadinamas Raganos pečiumi, kiti du — Laumių akmenimis), senkapis. Už Alšios žiočių Verknei iki Nemuno lieka 25 km. Upė čia pastebimai vandeningesnė, jos plotis daug kur viršija 10 m. Kliū­čių beveik nėra. Krantai vėl įdomesni. Dėl daugybės vingių dar ilgai plaukiame per Pakrovų kaimą. Pagaliau kairėje ima tolti nuo upės Gojaus miško siena, ir už tilto, skirto miško medžiagai išvež­ti, pasiekiame Pikelionių kaimą.

Kaime yra parduotuvė, kurioje galima papildyti maisto atsargas. Pikelionyse įteka dar vienas dešinysis Verknės intakas — Svėdubė (ilgis — 8,0 km) Už Svėdubės žiočių, kai dar lieka plaukti 20,5 km, Verknė surezga nemažą kilpą, kuri patrigubina vandens kelią šalia Pike­lionių kaimo. Prie šios kilpos, kairėje, prasideda Padriežiškių kaimas. Jis su Pikelionimis sujungtas kelio tiltu ir keliais aukštais lieptais. Yra ir brastų, kuriose upė išplatėja iki 20 m.

Dešinėje, susiaurėjus Verknės slėniui, į mus pažvelgia Kadikų (Niskadvorčių) trobų langai.

Netrukus abiejuose upės krantuose rymo Verbyliškių kaimo sodybos. Kaimo pavadinimą galima rasti 1559 m. dokumentuose. Verbyliškėse yra hidrologinis postas, kuriame matuojamas Verk­nės vandens lygis, srovės greitis, ledo storis. Verknės 16-ame km, iš kairės įteka paskutinis didesnis intakas — Dindžiakė (ilgis — 9,3 km) Verbyliškėse prasideda Verknės žemupys. 15 km ruože upė daug kur labai srauni. Slėnis — gilus ir siauras, krantai — aukšti.

Kurį laiką net nereikia irtis. Tik spėk vairuoti baidarę upės vingiais. Tuoj atsiduriame prie plento Kaunas—Alytus tilto. Dešinėje, už 0,5 km nuo Verknės, minėtas plentas susikerta su Vilniaus automagistrale. Netoli kryžkelės, iš kurios atsiveria gražus reginys į Verknės slėnį, prie Jiezno ežero (63 ha), stovi Jiezno miestelis. Už gelžbetoninio tilto Verknei iki žiočių lieka 14 km. . Upė įkrenta į dar gilesnį slėnį. Sraunioje upėje yra salelių. Netrukus prasideda ilga rėva. Už jos — Grikapėdžio malūnas.

Į pietus nuo Grikapėdžio kaimo yra nedideli Benikų, Dirvoniškių, Kamiliškių kaimeliai, kurių sodybos, Verknei labai vingiuojant, priartėja prie upės. Grikapė­džio šiaurėje — plentas, vedantis į Prienus. Prie šio plento 2,5 km ir vingiuoja Verknė. Pagaliau upė labai išplatėja, apjuosia kelias salas. Tai Jundeliškių HE, į kurios tvenkinį įplaukiame plento patilte, patvankos įtaka. Prie tilto stovi Kukiškių kaimo sodybos.

Jundeliškių HE, kurios tvenkinys užima 24 ha plotą, buvo pastatyta 1958 m.

Tuoj už Jundeliškių prasideda nepaprastai gražūs ir aukšti Verknės skardžiai. Tų skardžių aukštis kartais siekia net 40 m. Už Jundeliškių prasideda ir ilgi seklumų ruožai. Nuplaukus 2 km, už didokos kilpos, iš kairės įsruvena maža Narupė, prasigraužus neįtikėtinai gilų slėniuką. Verknės ir Narupės santakoje stovi Babronių piliakalnio dalis (didelę dalį, intako padedama, nuplovė Verknė). Kitoje Narupės žiočių pusėje, nuo aukšto skardžio, atsiveria puikus Verknės slėnio vaizdas. Tolumoje, prie upės alkūnės, matyti dar vienas skardis. Nuo jo atbėga Verknė ir prie piliakalnio pasuka į šalį. Tai viena iš dauge­lio nuostabių Verknės žemupio panoramų. Babronių kaimas yra tuoj už piliakalnio.

Iki Nemuno tiesia linija tik 2 km su trupučiu, o Verknė išraitys dar 6 km kaspiną.

Tuoj už Babronių pasitinka akmenimis apsikaišiusi rėva. Likus iki žiočių 4 km — Voseliūnų kaimas. Jo sodybas, stovinčias upės krantuose, jungia du aukšti lieptai. Tarp lieptų vėl akme­nuotas ruožas.

Dar viena kilpa, dar viena rėva, ir pasiekiame bene gražiau­sią kaimą paverknių žemupyje. Jis taip ir vadinasi — Paverkniai. Jo sodybos stovi gilaus slėnio lomelėse. Už l km nuo Paverknių kaimo, tarp upės ir plento, yra graži Būdų gyvenvietė.

Kairiajame Verknės krante — įspūdingas Paverknių piliakal­nis, kurio dalį taip pat nuglemžė upė. Seniau piliakalnis buvo dešiniajame krante, bet Verknė pakeitė savo vagą. Piliakalnis dar vadinamas Ginkaus kalnu (Ginkaus pavardė labiausiai pap­litusi Paverknių kaime).

Už Paverknių piliakalnio iki upės žiočių lieka 1,5 km. Verknė išplatėja iki 30—40 m ir nurimsta. Paupyje yra dar du kaimeliai: dešinėje — Žideikonys, kairėje — Medeikonys. Verknė įteka į Nemuną, kai šiam iki žiočių lieka 285 km. Verknės žiotyse, dešinėje pusėje, atsiveria dar vienas skardis su garsiuoju Ožkų pečiumi. Tai Lietuvoje reta gargždo konglo­merato uola.

Seniau prie Ožkų pečiaus Nemuno sielininkai maudydavo pirmą kartą plaukiančius savo draugus. Šis senas paprotys at­sirado todėl, kad Verknės vanduo labai švarus ir sveikas. Dabar šiame vandenyje naujokus „krikštija" turistai.

Verknė baigia savo 77,3 km kelią. 

Prieš finišą atkarpa Nemunu prieš srovę iki Birštono 4 km. Įplaukus į Nemuną, reikia laikytis kairiojo Nemuno kranto. Upė plati, srovė nestipri, gražūs vaizdai neleis nuobodžiauti, o srovė neleis tinginiauti. Bus malonu pasimankštinti prieš pabaigą.

Verknės baidarės rekomenduoja šiuos maršrutus žmonėms kuriems patinka baidarės, ekstremalūs žygiai arba tiesiog poilsis gamtoje ar poilsis kaime.